RIBOS ARBA BAIMĖ TAPTI NEĮDOMIAM

ribos2.2

Šiuolaikinis vartotojas – velniškai tingus. Kartais jam tereikia pasiūlyti ir jis nupirks tiesiog dėl to, kad tingi prieštarauti.
/Jonas Valatkevičius

Pusę devynių ryto skambutis į asmeninį mobilujį. Kitame laido gale (teisingumo dėlei, jokio laido juk nėra) man primygtinai siūlo gyvybės draudimą. Gyventi noriu, gyventi sveikai ir saugiai – dar labiau. Visgi, pardavimų vadybininkei išaiškinu, jog šiuo metu toks draudimas manęs nedomina, kad ši diskusija nelabai turi prasmę ir kad toliau šnekėdamos mes tik gaišinsime viena kitos laiką. Ji nepasiduoda, dar bando mane įtikinti, pasakoja apie tai, jog nelaimė dažnai tyko visai čia pat, ana už kampo gali stovėt ir laukt. Aš toliau atsikalbinėju ir pagaliau laimiu. Baigdama pokalbį draudimo atstovė tarsteli, jau ramiu ir šaltu tonu: “žinokit, gyvybės draudimu reikia rūpintis kuo anksčiau. Dabar, jaunystėje, jūs rūpite mums, vėliau, mes jums rūpėsime, tačiau jūs mums – daug mažiau”. Va tada išsigandau, ko čia spardytis, nelaimei tykant už kampo? Nebeilgai galiu būt kam įdomi.

 

Vidurdienį kulniuoju prekybos centro koridoriumi, nuobodžiaujančios ir žiovaujančios kosmetikos pardavėjos siūlo NEMOKAMAI pamasažuoti man rankas, ne šiaip sau, o su labai prabangiais kremais (beveik stebuklingais). Masažuojant (o tikrai, labai malonu juk) neleidžia pernelyg atsipalaiduot ir pasakoja kokių bėdų turiu, tiksliau mano rankos turi. Nėra taip blogai, nes čia parduodamas asortimentas mano rankų problemas gali išspręsti gan greitai. Labai sunku atsispirti ir įtikinti konsultantę, jog kremų man nereikia, ypač tuo metu, kai mėgaujuosi jos rankų švelnumu ir rūpesčiu. Jau beveik nutariau, kad reikia man to kremo. Ar įmanoma atsisakyti, kai šis pasiūlymas galioja tik šiandien ir tik man?!
Labai nemalonu, bet tenka meluoti, jog grįšiu kitą savaitę, bet, o varge! Kitą savaitę pasiūlymo nebebus. Per dieną antras praradimas.

 

Sliūkinu jau kiek nukabinusi nosį ieškoti suplanuoto pirkinio – baltų marškinėlių. Tikras minimalistas dėvi neįmantrius ir tik baltus vyriško tipo marškinėlius.* Randu, pasimatuoju, patenkinta einu link kasų. Pardavėja siūlo išsirinkti antrą prekę, “o kam? – klausiu aš.” Tik šiandien ir tik aš gaunu ypatingą 30% antros prekės nuolaidą. Na, pagalvoju, galiu išsirinkti ką, visuomet atrandi ko reikia (nors giliai širdyje žinai, kad nieko tau tikrai nebereikia), gausiu nuolaidą daiktui, kurio pirkti neplanavau, susimokėsiu ir vis tiek išeisiu patenkinta. Trypčioju prie kasų. Ar atsisakyti trečią syk?

 

Perku kavą:

– Kokio dyžio puoduką? – barista.

– Vidutinį.

– Ne, –  atsako, – imk didelį ir gauk lipduką, pasiimsi nuolaidą.

– Kada? – klausiu.

– Kitą savaitę.

Čia primygtinio spaudimo nėra, čia tik mano vidinis demonas, su juo kovoti sunkiausia. Jei atsakysiu jam, tuomet kam bebūsiu įdomi ryt, poryt, ateity?

 

Keistas reikalas. Kasdien prieštarauju kitam, tam, kad leistų apsispręsti pačiam. Kaip lengva ir paprasta, kai nusprendžia kitas: kasininkas, konsultantas, socialinių tinklų reklama. Bet maratonas pats nenusibėga, lygiai kaip ir sąmoningas gyvenimas su apgalvotais sprendimais nenusigyvena. Sunkumai? Taip. Dvigubas malonumas? Užtikrintai.

 

RIBOS.

 

Kai neprieštaraujame, tada pasiduodame. Ramia sąžine perkame, kai žinome, kad pabodusį daiktą atiduosim, parduosim, ar paaukosim labdarai. Na, jei to nepavyks padaryti, išrūšiavę išmesim. O ką? Tai mano galimybė rinktis.

Mano galimybė rinktis: brangų kremą, sukurtai rankų problemai; antrus marškinėlius, nors reikėjo vienų; dvigubą kavos, kurios visuomet neišgeriu.

 

Tai mums bandoma įkalti į galvą. Kad kas šiandien madinga, ryt bus atgyvena. Su kuo puikiai išsitekai vakar, šiandien nebeišgyvensi. Ko neturėjai vakar, šiandien nusipirkus pakeis tavo gyvenimą. Ir mes sutinkam išplėsti ribas, nors jos ir pačios, kaip vonios pelėsis nematomai plečiasi kasdien. Mes metame lauk atgyvenusiu užrašu besipuošiančius marškinėlius ir perkame tuos, be užrašo, nes dabar reikia nešioti tokius – be užrašo. Mes metame lauk mažas delninukes ir perkame tas dideles, tas kurios maivėsi ant mados podiumų, kaip kokios koketės, mes šiandien norim šitų. Ribos? Mes nustatome tik savo ribas.

 

 

Ir minimalistai išmeta. Kartais neapgalvotai įsigyja. Bet mes galim didžiuotis tuo, jog dažniausiai mūsų neįkalbina. Nes mes žinom, ko norim.

 

*Juokauju.